Masters of the Universe

Nuo ko čia pradėjus?

Na, esmė tokia,

kad esu toks, koks esu, dėl savo gimtinės –

Eternijos – neapsakomo grožio planetos.

Tai, kas egzistuoja tik legendose ir pasakose,

Eternijoje egzistuoja iš tikrųjų.

Grifai, drakonai, kalbantys tigrai,

užburti miškai, svilinančios dykumos, salos danguje – viskas, kas šauna į galvą.

Prisiekiu – aš neapsinešęs.

Dar yra Kaukolės pilis.

Kartą tėvas sakė, kad Eternija yra kosmoso širdis.

O Kaukolės pilis – tos širdies širdis.

Taip išeina, kad tos širdies širdies

širdis yra Kaukolės pilyje slypinti galia.

Kalbama, kad ji gali paversti žmogų dievu.

Siekiant tą galią apsaugoti, ji buvo susieta su daiktu –

senoviniu kardu, kurį vadina Galios kardu.

Žinau, žinau. Geriau nesugalvojo.

Anot legendos, kai Eternijai to prireiks,

pasirodys didvyris, iškels kardą

ir, na, žinot…

Kietai juo pašvytuos.

Iki tos dienos jis bus pilyje,

saugomas budrios burtininkės.

Ji išmintinga, ilgaamžė

ir, jei atvirai, truputį šiurpoka. Bet faina.

Šimtus metų Kaukolės pilį saugojo mano protėviai.

Aš kilęs iš išties įspūdingos didvyrių linijos.

Jie buvo kilnūs, stiprūs, bebaimiai.

Mama, nenoriu kautis.

Visi už mane didesni ir stipresni.

Be to, mano prasta koordinacija.

– Nesąmonė. Kas taip sakė? – Krindžeris.

Tai tiesa. Jis mažiausias ir silpniausias.

Stebuklas, kad dar ko nors nesusilaužė ar nenumirė.

Kas tuomet dera princui, jei ne kovos treniruotės?

Nežinau. Galėčiau tiesiog pažaisti su Krindžeriu.

Gali eit. Susirasiu siūlų kamuolį ir būsiu patenkintas.

Visai nepadedi.

Tikrai būtina?

Eik. Tučtuojau.

Dėmesio, būsimi Eternoso geriausieji!

Nevykėliams statulos nestatomos,

bailių vardais gatvės nevadinamos,

už pastangas paradai nerengiami.

Ši žemė, tie rūmai ir visas jūsų gyvenimas

egzistuoja tik kovas laimėjusių dėka.

Esu karaliaus karinis patarėjas, taigi laimėjau daug kovų.

Tik todėl čia ir esam.

Išgelbėjau jūsų mamų ir tėčių subines,

jūsų kaimynų subines, kaimynų mamų ir tėčių subines.

Labai daug subinių. Esmė ta, kad dėl jūsų koviausi,

taigi dabar kausitės dėl manęs, pasitelkę aštrius refleksus,

taiklią akį ir didžiulius raumenis.

Ir šitą.

Kas pasakys, kas čia?

Lazda.

Ačiū už tai, kas akivaizdu.

Dar kas nors?

Tila.

Rankos.

Šaunuolė.

Čia – jūsų rankos. Jų pratęsimas.

Susiraskit porą ir pasiimkit ginklą.

Noriu, kad liktų mėlynės,

kraujuotų nosys ir kristų dantys!

Pradedam! Stovėk tvirtai!

– Diana, gal nori… – Ką tik dukart mirei!

– Adamai. – Nenuleisk akių!

Kai smogi į veidą, turi žiūrėt į akis.

Atremk, antraip duosiu dar stipriau.

Gal pasikalbėkim apie tai?

Adamai. Daryk, kaip išeina.

Gerai. Tila.

Kokia tu draugė?

Tokia, kuri tave sumuš.

Dankanai.

Kaip sekasi mūsų naujokams?

Uoli grupelė, didenybe.

Visi?

Čia ne šokiai, Adamai.

– Nagi. – Trenk man!

Jis elgiasi kaip kvailys.

Pažadėjau, kad padarysiu iš jo vyrą. Taip ir bus.

Tačiau kokį vyrą?

– Adamai! – Trenk man!

Na, jis ją nuginklavo.

Ne taip viskas veikia, bičiuli.

Laimėjau!

Nekvailiok, Adamai.

Berniuk.

Atremk mane. Šiuo.

Pakelk.

O dabar…

ginkis.

Tėti!

Tėti!

Šiame pasaulyje nėra vietos silpniems.

Taip, tėti.

Pakartok.

Šiame pasaulyje nėra vietos silpniems.

Adamai. Stokis.

Stokis.

Suklupęs

turi atsistoti aukštai pakelta galva.

Pasitempk.

Jis atsisuks į tave pasižiūrėti.

Turi parodyti, kad gebi atlaikyti smūgį.

Atsisukęs jis pamatys ne išsigandusį berniuką,

o vyrą.

Ką jis pamatys?

– Vyrą. – Puiku. Žiūrėk.

Tuoj atsisuks.

Pasivaikščiok.

Pasirodymas baigėsi. Grįžkit prie darbo.

– Adamai. – Ką čia veiki?

Pasekiau tave.

Norėjau pabūti vienas, tad…

Nebūk niurzga.

Man tu nepasirodei silpnas.

Per treniruotę.

Užtat tėtis taip galvoja.

Ar ten burtininkė?

Į ką ji žiūri?

Karaliau Randorai, mus puola.

Viską suvaldysiu, Jūsų Didenybe.

Karališkoji gvardija tam pasiruošusi.

Pažadu,

kad jums ir jūsų šeimai nieko nenutiks.

Palydėsiu jus į pilį. Sargyba!

Viskas gerai.

Neatsilik.

Tila, einam!

Tėti,

man baisu.

Kas tave išmokė šio žodžio? Tikrai ne aš.

Viskas bus gerai, mieloji.

Tol, kol esu čia, tau nereikia bijoti.

Einam.

Bėkit!

Jų labai daug.

Didelė armija reiškia viena –

daugiau taikinių.

Bėgam.

Paskui mane!

Eisim čia.

Pabūkit.

Silpni rūmų berniukai.

Jūsų Didenybe, bėkit.

Nagi. Aš juo pasirūpinsiu.

Kažkam niežti nagus.

Tiek ir užteks.

Kaip drįsti įsibraut į mano miestą?! Nežinai, kas aš toks?

Tai gal pasakysi?

Aš Dankanas! Karališkosios gvardijos vadas!

Prakeiktas karaliaus karinis patarėjas.

Ir šiandien…

Ir šiandien…

tu susimovei.

Tėti. Tėti.

Stokis. Nagi. Prašau.

Tila.

Man nepavyko.

Greičiau.

Įsikibk.

Šiandien Randoro viešpatystė baigsis.

Įtikėjai, kad esi galingas. Praradai baimę tam, kas tyko šešėliuose.

Tai buvau aš.

Aš tykojau.

Tolimiausiuose ir tamsiausiuose visatos kampeliuose

tykojau aš.

Tačiau dabar išėjau į šviesą,

kad galėčiau tave nuversti.

Bėkit ir neatsigręžkit.

Nebijok, Adamai. Apsaugosiu tave.

Būk stiprus, sūnau. Aš juos užlaikysiu.

– Tėti… – Bėkit.

Tėti!

Ir ką tu man padarysi?

Tik nukirsiu tau galvą.

Kad ir koks bus mano likimas, Eternosas niekada tau nepriklausys.

Tavo rūmai tėra plytos ir stiklas.

Tavo karūna – kostiumas.

Noriu galios, kuri slypi viduje.

Nevidonija.

Nevidonija!

Puikiai pasakyta, valdove Skeletorai. Poetiška.

Išveskit jį. Jis – nebe karalius.

Išaušus naujai dienai

Eternija stebės mano iškilimą.

– Viskas. Baigiau. – Žinoma, valdove.

– Pakelta ranka reiškia pabaigą. – Taip.

Tai kulminacija!

Kitam kartui žinosim.

Jie ateina!

Kaukolės pilis kris.

Ne. Ji atlaikys.

Berniuk, atnešk man kardą.

Paskubėk.

Turi nugabenti jį į saugią vietą. Toli nuo čia.