Byzantium

BIZANTIJA

Mano istorija niekada neturi būti papasakota.

Bet aš vis rašau ją, kai tik randame prieglobstį.

Rašau tai, apie ką negaliu kalbėti... tiesą.

Išlieju viską, ką žinau,

o tada paleidžiu puslapius vėjin.

Galbūt paukščiai tai perskaitys.

Tai tavo?

Aš dažnai randu čia tų skiaučių.

Matyt, išskrenda pro kažkieno langą.

"Ji turėjo uždusinti kūdikį vos tik jam gimus,

bet kažkas privertė pažvelgti į jį.

Ji išgirdo stuksenančią širdį,

užuodė kruviną kūdikio galvytę...

Ir ją nusmelkė meilė."

Kaip ir sakėte, tai tik skiautės.

Bet ten slepiasi istorija.

Galima tai pajusti. Pasivaikščiokime šiek tiek?

Mano istorija prasideda nuo Klaros.

O vieną dieną ja ir baigsis.

Klara... kupina paslapčių.

Mano gelbėtoja.

Mano našta.

Mano mūza.

Ei!

- Prakeikimas... Vende! - Aš perskambinsiu.

Tu!

Tu išpera!

Ar matei? Šiknius užpuolė mane!

- Ką ji padarė? - Sušiko jam nosį.

- Na, jis to nusipelnė. - Eime...

Erni, išvesk jį iš čia, gerai?

Mano nosis! Nosis...

Gal norėtumei arbatos?

Prašau užeik.

Išdirbau čia 14 naktų... ir aš noriu savo uždarbio!

Popieriuose tavęs nėra. Koks dar uždarbis?

Atsiprašau. Ar nematėte šios mergaitės?

Atleisk, bet ne...

Nemačiau.

Ne.

- Ei, ką tu darai? - Nepyk, mažyte, bet jie man skolingi.

Ne! Stok, tu negali imti pinigų iš kasos!

Sveika, Klara.

Čia užklysta daug bjaurybių,

bet šita kalė aplenkė visas.

O gaila. Ji buvo nesveikai seksuali.

Traukis!

Klara..!

Šūdas! Po galais!

Man taip nusibodo tas vaikymasis!

Tu iššvaistei man šitiek laiko!

Bet ką išduotum dėl savo paleistuvysčių.

Nagi. Juk žinai, ko aš ieškau.

Kur ji? A?

Kur ji?!

Kažkada buvau jis.

O ta mergaitė... Buvau nustelbtas meilės jai.

Mylėjau ją visą savo gyvenimą.

Jūsų žmona?

Ji buvo ištekėjusi už mano brolio Džono...

Labai laimingai.

Ji niekada neįtarė mano jausmų. Kaip ir jis.

Gyvenime ateina metas, kai paslaptys turi būti atskleistos.

Tu irgi turi ką slėpti, tiesa?

Kai buvau berniukas, mums pasakodavo istoriją.

Apie prisikėlusias iš kapo būtybes.

Nei mirusias, nei gyvas.

Šventikai pasakodavo tai norėdami mus įbauginti.

Mano vardas Eleonora Veb.

Ką gi, Eleonora Veb. Aš pasirengęs.

Jūs įsitikinęs?

Praleidau čia užtektinai laiko.

Patikėk manimi.

Mane tai didžiai ramina.

Lyg netrukus bus sugrąžinta tvarka.

Ji yra nukrypimas nuo normos.

Aš nežinau, ką tai reiškia, pone.

Ir kur susiruošei?

Ketinau pavalyti žaizdą, pone.

Jūs įsipjovėte, tai traukia dėmesį.

Per visą tą laiką tu taip nieko ir neišmokai.

Tu išties niekinga.

Užmerk akis.

- Klara? - Eik iš čia.

Kaip galėjai čia kažką atsivesti?

- Jis buvo stipresnis nei maniau. - Tai mūsų namai!

- Eleonora... turime išvykti. - Nenoriu vėl kraustytis!

Turėjau tai padaryti! Vieną dieną tu suprasi.

- Kada? Kai pasensiu? - Tu neįsivaizduoji,

neturi sušikto supratimo, ką aš dėl tavęs darau!

Tai buvo dėl manęs?

- Pakuokis! - Man čia patiko.

Sakiau, pakuokis!

- Kas jis toks buvo? - Niekas.

- Dėkojam! - Sėkmės, mergaitės.

Apžiūrėk šiltnamį, gerai?

Taip.

Mes jau esame čia buvę.

Nekvailiok. Eime.

Tu nepameni?

Mums čia bus gerai, jaučiu tai.

Tu tą patį sakei ir apie paskutinį būstą.

Ką? Apie tą skylę, kurią ką tik palikome?

Aš ją jau pamiršau.

Kas yra?

Negalima nusimesti praeities, lyg jos nebūtų buvę.

Man labiau rūpi dabartis, aišku?

Kvailutė.

Gal išbandyk kokią karuselę?

O aš parūpinsiu mums šiek tiek pinigų.

Keliauk.

Klara niekada nebūna viena.

Ji randa pinigų ir kompanijos kiekvieną dieną.

Jai tai paprasta kaip ir meluoti.

Kas ji?

- Pažįsti? - Ne.

- Esi mačiusi anksčiau? - Ne.

Bet man patinka vienatvė.

Aš žingsniuoju, o praeitis eina su manimi.

Ji gyvena.

Labas.

50 už oralinį, 100 už visą pasijodinėjimą.

Jie tave samdo? Juk groji už ačiū.

Galėtum ir skrybėlę pasiųsti aplink.

Aš nieko prieš.

Tai buvo... nepaprasta.

Tu gali kalbėti?

Aš neturiu skrybėlės.

Kaip tu prisimeni visas tas natas?

Aš prisimenu viską.

Tai mano našta.

Tai... Moki dar ką nors?

Pabandyk juos prikelti.

Čia tikras numirėlių slėnis.

Man reikia eiti.

Aš baigiu dešimtą!

Užeik.

50. Miela.

Tai ką, atostogauji?

Ne.

Gyveni kur netoliese?

Taip.

Užsimanei šiek tiek kompanijos.

Ji...

Kas?

Mama.

Ji... ji mirė.

O, man taip gaila.

Buvo laidotuvės.

Aš negalėjau.

Aš pabėgau iš ten.

Aš niekur nebuvau išėjęs... nuo to laiko.

Tavo sielvartas rodo, kaip smarkiai ją mylėjai.

O meilė yra puikus dalykas.

Ji tikrai didžiuotųsi tavimi.

Tokiu mielu sūnumi.

Ne, ji neturėjo dėl ko manimi didžiuotis.

Aš tiesiog...

Aš net neatsiliepiau į skambučius.

Supranti?

Aš sumoviau šeimos verslą ir negaliu sumokėti jos skolų.

Radau 50 svarų senoje jos knygoje, ir matai, kam juos išleidžiu?

Žmogiškam prisilietimui.

- Kaip tu? - Gerai.

Tikrai?

Atleisk, brangioji.

Aš Kamila.

Noelis.

Tai kokiu verslu užsiėmė tavo mama, Noeli?

Svečių namai.

Aš sužlugdžiau juos.

O tie namai dideli?

Taip, gana nemaži.

Na... ar tu... galbūt mes galėtume eiti pas tave?

- Ką manai? - Gerai.

Būk malonus.

Taip, galima eiti pas mane.

Šaunu.

- Džiaugiuos, kad palaukei manęs. - Aš nelaukiau.

Kaip tu išmokai šitaip groti?

Repetavau.

Ir kaip ilgai?

200 metų.

Taip visada atrodo, tiesa?

Pasiunčiau indelį per restoraną.

Surinkau tau šiek tiek pinigų.

Tai nedaug.

Dėkoju.

Tas popierėlis. Ten mano telefono numeris.

Aš neturiu telefono.

Ką gi... buvo malonu susipažinti.

Viso.

Ela! Ela! Žiūrėk, ką radau!

Mudvi esame panelės bėdoje.

Ela, žinai, kas toks Noelis?

Jis narsusis riteris, atšuoliavęs išgelbėti mūsų nuo pikto,

tiesa?

Tai mano mažoji sesutė.

- Labas. - Sveiki.