The first 200 lines.
AVYS DETEKTYVĖS
Brangi Rebeka
žinau, kad tau kyla daug klausimų.
Man taip pat.
Juk gyvenimas – paslaptis.
Bet jei būtų vienas atsakymas į didžiąsias visatos mįsles,
viena laimės paslaptis,
ji būtų štai tokia:
Avys.
Ne, rimtai.
Iš tiesų – avys.
Gerai, ateinu.
Praeitam laiške klausei, ar kuri iš mano avių yra ypatinga.
Na, jos visos ypatingos. Todėl kiekvienai daviau vardą.
Pavyzdžiui:
nutrūktgalviai dvyniai avinai – Ronis ir Redžis.
Ir labai išdidus orusis seras Ričfildas.
Debesėlė – pūkuočiausia.
Šiek tiek primadona.
Zora – smalsiausia.
Moplis – kantriausias.
Ir Vilnaakis…
Na, nes nesugalvojau geresnio vardo.
Žinau, sakiau, kad jos visos ypatingos,
bet turiu pripažinti – dvi mano avys yra pačios ypatingiausios.
Sebastianas.
Mano didžiausias avinas,
kaip ir aš, truputį vienišius.
Anksčiau ar vėliau jis nuklysta.
Ir anksčiau ar vėliau sugrįžta.
Ir galiausiai – Lilė.
Protingiausia mano avis.
Ta, kuri, rodos, visada žino, ką galvoju
ir ką jaučiu širdyje.
Labiau nei bet kuri kita ji suteikia man ramybę, kurią pažįsta tik piemenys.
Ramybę, kuri
ateina rūpinantis pačiais geriausiais padarais žemėje.
Dieną pradedu rūpindamasis jų gerove.
AVIŲ PAŠARAS
Rūpinuos, kad jos būtų sočios…
prižiūrėtos.
Stengiuosi, kad joms nebūtų nuobodu.
When I wake up Well, I know I'm gonna be
I'm gonna be the man who wakes up next to you
Ir pasirūpinu, kad jos išgertų vaistus – manau, sakytų, kad patinka,
jeigu galėtų kalbėti.
Laikas vaistams, bičiuli. Va taip.
O kai baigiu darbus ir ima leistis saulė,
išsirenku knygą ir garsiai skaitau.
Detektyvai, paslaptys, mįslės – mano mėgstamiausi.
„Žinau, kada buvo nužudytas Rodnis Holingshedas,
ir žinau, kas buvo tikrasis žudikas.“
Mėgstu apsimesti, kad jos supranta siužetą.
Bet širdyje žinau, jog kad ir kokios jos ypatingos, jos…
avys.
Ne, ne, gana.
Na, eikit jau.
Pabaigą perskaitysiu rytoj.
Kodėl sustojo būtent čia?!
Jau beveik atskleidė, kas žudikas!
Neištversiu! Tarnaitė, tiesa?
Žinoma, kad tarnaitė.
Ne, ne, sodininkas.
Visad pjauna žolę, bet pats jos niekad nevalgo?
Taip. Įtartina.
Išprotėjot? Daktaras nužudė.
Ne jis, o ta šiurpi teta.
Šiurpi teta buvo užpraeitoj knygoj, genijau.
Tu tikrai mano brolis?!
Oi, prasideda.
Gerai.
Ir vėl pradeda.
Jūs visi klystat.
Aš išsiaiškinau jau prieš du skyrius.
Tarnaitė, ane?
Ne tarnaitė.
Sūnėnas – Bertis Holingshedas.
Bet, Lile, ar detektyvas neįrodė, kad visi įkalčiai prieš Bertį
buvo suklastoti tikrojo žudiko?
Būtent.
Nesuprantat?
Kad išvengtų bausmės, jis pats suklastojo įkalčius.
Bertis Holingshedas buvo tikrasis žudikas.
Ką aš tau padariau?
Mums rytoj perskaitys pabaigą. Pamatysit.
Vis tiek manau, kad tarnaitė.
„Bertis žinojo įstatymą,
kad už tą patį nusikaltimą žmogus negali būti teisiamas du kartus.
Ir todėl, kad išvengtų bausmės, jis pats suklastojo įkalčius.
Bertis Holingshedas buvo tikrasis žudikas.“
Dauguma mano avių dieną praleidžia arba ėsdamos,
arba galvodamos apie ėdimą.
Bet turiu tris padūkusius ėriukus su neišsenkančia energija.
Laimingi, nerūpestingi padarėliai, gimę pavasarį.
Tiesą sakant, beveik visi ėriukai gimsta pavasarį.
O štai vienas mano ėriukas gimė žiemą.
O. Labas.
– Aš – Deizė. – Aš – Oliveris.
– Aš – Pikls. – Koks tavo vardas?
Aš neturiu vardo.
Nori su mumis pažaisti?
Ne! Štiš!
Nežaiskit su tuo žiemos ėriuku.
Jis nepriklauso mūsų bandai.
Dėl priežasčių, kurias supranta tik avys,
banda dažnai atstumia žiemą gimusį ėriuką.
Viskas gerai.
Vien todėl, kad žiemos ėriukas yra kitoks.
Viskas gerai.
Noriu paklausti.
Kodėl Džordžas visada toks geras tam ėriukui?
Džordžas – ne avis.
Jo niekas nemokė apie žiemos ėriukus.
Dar kai kas. Jei priimsi mano kvietimą,
turi žinoti, kad gyvenu netoli Denbruko miestelio.
Čia gyvena savotiški žmonės.
Pavyzdžiui…
Labas, Keilebai.
Keilebas – irgi piemuo.
Labas rytas.
Man nepatinka.
Hemas – mėsininkas.
Jo labai nemėgstu.
Betė – viešbučio šeimininkė.
Nemėgsta manęs.
Užmušt maža.
Timas – policininkas.
ŠOKAS
Idiotas.
Ir kunigas Hilkautas, laikantis save žmonių piemeniu.
Mūsų santykiai sudėtingi.
O šiandienos skaitinys – „Paklydusi avelė“.
Džordžai, prisijunk.
Viešpaties namuose laukiami visi.
Net mėsininkai?
Ne į mišias atėjau.
Atėjau skolą atiduot.
Oi, tas Džordžas.
Oi, tas Džordžas.
Bet gana apie žmones.
Noriu, kad susipažintum su banda.
Jie labai nori tave pamatyti.
Aš taip pat.
Greičiau atvažiuok.
Su meile, Džordžas.
Debesėle.
Noriu paklausti.
Nuo pienių blakstienos bus tokios gražios kaip tavo?
Ne, blakstienoms jos nepadės.
Bet vilnai – tikras stebuklas.
Pažiūrėk į Vilnaakį.
Jis ėda vien kiaulpienes.
O, tai čia kiaulpienės? Žinosiu.
Turėtume palikti ir Sebastianui. Jis jau kelias dienas dingęs.
Kam rūpi? Nuo tada, kai Džordžas jį parvedė iš nežinia kur,
jis vis nuklysta į miestelį.
Tegu sau badauja.
Tai, kad jam nerūpim, nereiškia, kad neturime rūpintis juo.
Sebastianas – mūsų bandos dalis.
O, žiūrėkit! Keilebas!
Šuniukai!
Šuniukai, šuniukai!
Keilebai! Čia!
O, jis visada taip gerai kvepia.
Tai jo vilnoniai megztiniai.
Taip gražiai nudažyti.
– Galiu užeit? – Eik lauk.
Ateinu.
Ale koks naujas ir kaip gražiai blizga.
Galvoji tą patį, ką ir aš?
– Noriu sudaužyt! – Labai noriu sudaužyt!
Redži! Roni!
Mes apie tai kalbėjom. Nieko nedaužom, nebent?..
Nebent yra rimta priežastis daužyti.
Šaunuoliai.
Keilebas čia lankosi jau trečią kartą.
Ten jie gali kalbėti tik apie viena.
Bandų sujungimą.
– Bandų sujungimą! – Naujos avys!
– Naujos ganyklos! – Šuniukai?
Aš dar galvoju!
Daviau tau progą, o tu melavai, Keilebai!
Nebegrįžk.
Kažkaip man atrodo, kad bandų nesujungs.
Buvau tokia laiminga.
O dabar – liūdna ir pikta.
Noriu pamiršt, kad tai įvyko!
Teisingai. Per daug skaudu.
Gerai, visi.
Skaičiuojam iki trijų ir pamirštam Keilebo apsilankymą.
Viens. Du…
O kaip Moplis? Jis negali pamiršti.
Kodėl?
Vargšas Moplis.
Jis gimė su baisia negalia.
Skirtingai nei mes, jis negali nuspręsti pamiršti.
A, taip.
Mopli, prašau, kai pamiršim, neprimink mums, kad tai įvyko.
Tikrai to norit? Juk nebuvo taip blogai.
Ne. Bet ir gerai nebuvo. Tai kam vargti?
No comments yet. Be the first to leave one.