BBC Seven Ages of Starlight (Seven Ages of Starlight)

Kiekvieną vakarą, kai nusileidžia saulė, prisėskite

ir pažvelkite aukštyn į virš mūsų galvos vykstančią epinę dramą.

Tokią, kurioje vaidina milijardai...

žvaigždžių.

Kiekviena jų turi savo unikalią istoriją.

Ten yra senos raudonosios milžinės,

tokios išsipūtusios, kad pradeda plyšti per siūles.

Supernovos, patys įspūdingiausi fejerverkai visatoje.

Paslaptingosios juodosios skylės,

žvaigždiniai antkapiai, apie kuriuos tik pradedame nusimanyti.

Ir kai saulė vėl pakyla, galime išvysti žvaigždę pačiame savo gyvenimo žydėjime.

Narpliojant šių žvaigždžių gyvenimą

buvo atskleistos nepaprastos paslaptys

apie visatą ir mūsų vietą joje.

Pasakojimo pabaigoje guli raktas į vieną didžiausių mokslo paslapčių.

Tai - istorija apie žvaigždes.

SEPTYNI ŽVAIGŽDŽIŲ AMŽIAI

Tūkstančiais metų pasakojome istorijas apie saulę ir žvaigždes,

apgyvendindami dangų dievais ir milžinais.

Senovės egiptiečiai garbino Saulę vadindami ją Ra.

Šaulys Orionas žygiavo aukštybėse.

Žvaigždės ir visi žvaigždynai buvo veikėjai,

judantys virš mūsų galvos drauge su metų laikais.

20-ajame amžiuje

šiuolaikiniai astronomai atskleidė, kad iš dalies mūsų instinktai buvo teisingi.

Nakties danguje žybsinčios žvaigždės nėra vienodos.

Galingi teleskopai atskleidė didžiulę jų įvairovę

pagal ryškumą ir spalvas.

Būtent ta įvairovė padėjo mokslininkams atrasti naują dalyką.

Kai danguje matome žvaigždes, jos atrodo skirtingos,

bet kai tik sudėliojame jas pagal spalvas,

ryškumą, pastebime tam tikrą tvarką.

Ir tai visą istoriją daro ypač įdomią.

Daktaras Franciskas Diego paskyrė savo karjerą tam, kad suprastų žvaigždes,

jų individualią prigimtį

ir galimus tarpusavio ryšius.

Pavyzdžiui, Arktūras, labai ryški raudona žvaigždė, pralekia čia.

Tai Kentauro Beta, labai karšta žydroji žvaigždė.

Saulė yra vidutinės temperatūros.

Ji turi praskristi apytiksliai per vidurį.

Žymėdami žvaigždes pagal jų charakteristikas,

astronomai pastebėjo tam tikrą tvarką...

atskleidžiančią skirtingus žvaigždžių tipus,

kurių kiekvienas yra individualus ir įnešantis savo indėlį visatai.

Bet tvarka yra ir raktas į kai ką dar svarbesnio.

Tai mums sako, kad laikui bėgant

žvaigždės pačios ima keistis, plėtotis - evoliucionuoti.

Ir tuomet čia pastebime tvarką,

tarsi ciklą, žvaigždžių gyvenimo ciklą.

Atradę septynis žvaigždžių amžius, mokslininkai atskleidė

visatos istoriją, kuri, kaip ir mes,

prasidėjo nuo gimimo.

ŽVAIGŽDĖS GIMIMAS

Vienas iš įdėmiausiai per visą istoriją stebėtų dangaus lopinėlių

yra žvaigždžių spiečius Plejadės.

Tiesa, senovės astronomai nežinojo,

kad Plejadės saugo paslaptį,

kurią pavyko atskleisti tik šių laikų mokslininkams.

Šis spiečius, Plejadės, buvo paminėtas dar Homero "Odisėjoje",

jas galima aptikti ir Biblijoje, taip pat kai kuriuose actekų

ir majų rankraščiuose.

Bet įdomus dalykas tai, jog Plejadės yra tokios jaunos,

kad ankstyvieji dinozaurai jų dar negalėjo išvysti,

mat tuo metu šis spiečius net nebuvo susiformavęs.

100-o milijonų metų senumo jos yra lyg dangaus kūdikiai,

labai labai jaunos žvaigždutės.

Vienos iš jauniausių, kokias tik galime matyti.

Kiekvieną dieną kur nors gimsta žvaigždė.

Ir kiekvieną kartą tai yra vienas magiškiausių įvykių kosmose.

Reikalaujantis didžiulių gamtos jėgų.

O kad šis procesas prasidėtų, reikia tiesiog atstiktinumo.

Pasakojimas prasideda šaltuose, tamsiuose dulkių bei dujų debesyse,

kurie tūno tolimame kosmose...

ir kurie užima profesorės Serenos Viti

mintis bei vaizduotę visos jos karjeros metu

studijuojant žvaigždžių gimimą.

Tie debesys yra išties milžiniški.

Jie gali driektis net 300 šviesmečių atstumu.

Čia formuojasi daugybė žvaigždžių, todėl

kartais šiuos debesis vadiname žvaigždiniais lopšiais.

Daugybė plotų juose gali likti nepakitę amžinybę,

milijonus metų, kol kas nors nenutinka, tam tikras impulsas,

paskatinantis formuotis žvaigždę.

Impulsas tokiam monumentaliam įvykiui nebūtinai turi būti stiprus.

Du prasilenkiantys debesys trinkteli vienas kitą.

Arba tai gali būti atskriejusios tolimo kosminio įvykio bangos smūgis,

tiesiog bet kas, kas suspaustų debesį.

Tereikia šiek tiek spaudimo, ir dujos

tampa užtektinai tankios, kad pasiduotų traukai bei pradėtų procesą.

Dulkių ir dujų dalelės, iki tol ramiai tvyrojusios erdvėje,

dabar imamos burti draugėn.

Gravitacinės jėgos stumia jas vieną link kitos

vis greičiau ir greičiau.

Kol tęsiasi spaudimas, dujos ir dulkės

kaupiasi į branduolį ir tampa vis tankesnės,

o debesies centras - vis karštesnis.

Pagal gamtos dėsnius, kai materija yra slegiama, ji kaista.

Per milijonus metų prožvaigždė auga,

drauge didėja ir spaudimas bei karštis jos branduolyje,

kol pagaliau pasiekia kritinę temperatūrą.

Reikia apie 15 milijonų laipsnių,

kad embrioninės žvaigždės šerdyje prasidėtų esminis procesas.

Beveik akimirksniu jos branduolys,

kaip kažkada ir mūsų Saulė, sužimba akinama šviesa.

Žvaigždė gimė.

Pakėlę akis į nakties danguje mirksinčią žvaigždę,

į šį mažytį šviesos taškelį žvelgiate taip

lyg tai būtų lemputė ant Kalėdų eglės.

Nors iš tiesų čia

yra išskiriamas neįtikimas kiekis energijos.

Kad pamatytumėte, kas vyksta tuose šviesos taškeliuose,

turite eiti kur nors arčiau namų.

Į Bendrąjį Europos Torą (JET) Oksfordšyre,

kur studijuojama, kas vyksta žvaigždės širdyje,

termobranduolinė reakcija, prikelianti dangaus šviesulį gyvenimui.

Pagrindinis dalykas, kurį mes čia bandome padaryti,

tai sukurti mažą žvaigždutę Žemėje.

Mėginame sudaryti reikiamas sąlygas,

kad įvyktų vandenilio sintezė, o drauge

išsiskirtų ir be galo didžiulis kiekis energijos.

Jeigu jūs norite Žemėje sukurti žvaigždę,

jums reikia ir kai ko, kas galėtų atlaikyti tą milžinišką energiją.

Tam būtinas toras,

didžiulė riestainio formos struktūra,

kurioje temperatūra gali perlipti ir 100 milijonų laipsnių.

Viduje ypač galingas magnetinis laukas sulaiko

vandenilinį kurą.

- Gerai. - Puiku, paleiskite, prašau.

Sąlygos yra tokios ekstremalios, kad kiekvienas žvaigždės sukūrimo

bandymas - išties įtemptas įvykis.

...devyni, aštuoni, septyni...

Dabar čia yra įjungiami magnetai,

jiems įsibėgėjant

aplink ratu stumdoma elektros energija.

Kai pastebite, jog ten ima šviesti raudona spalva,

tai reiškia, kad įkaista plazma.

Pirma, jie turi atskirti

pagrindines materijos sudedamąsias dalis, atomus.

Tuomet juos vėl sujungti ir taip sukurti žvaigždės šviesą.

Galite matyti, kaip plazma trenkiasi į dugną,

būtent čia ir pradeda augti šviesa... Na, dabar ji

jau pačiame žydėjime - čia tikriausiai yra apie 30 milijonų laipsnių.

Tai mažytė žvaigždės dalelė čia, Žemėje.

Taip, panašu, kad ten per plazmą tekėjo

apie 2,5 milijono amperų.

Ir manau, šis eksperimentas mums pavyko gana sėkmingai.

Bandymas tęsėsi vos akimirką, tačiau čia jie sugebėjo atkartoti

tai, kas vyksta didžiausiuose visatos objektuose - žvaigždėse.

Tai jiems pavyko padaryti todėl, kad tokie mokslininkai

kaip profesorius Styvas Kaulėjus supranta pačią mažiausią dalelę.

Kiekvieno vandenilio atomo centre yra protonas.

O apie jį savotiška orbita sukasi elektronas.

Jeigu besisukantį elektroną veikia pakankamas slėgis ir karštis,

jis bus atplėštas nuo centre esančio protono.

Darydami tai su užtektinai dideliu atomų kiekiu, sukursite plazmą,

tankias dujas, sudarytas iš atskirų dalelių.

Ir jeigu sąlygos yra ganėtinai intensyvios,

įvyksta kai kas nepaprasto.

Prasideda grandininė reakcija.

Protonai sukasi ratu,

ir kadangi jie yra teigiamo krūvio,

atstumia vienas kitą,

dažniausiai vos užkliūdami ar net nesiliesdami.

Esant aukštai temperatūrai jie susiduria taip stipriai,

kad kartais sulimpa.

Tai sintezės procesas.

Kai keturi vandenilio protonai pagaliau susijungia,

jie sukuria naują elementą.

Vandenilis tampa heliu,

o drauge išskiriamas milžiniškas energijos kiekis.

Štai kas nutinka, kai gimsta žvaigždė,

ir už visa tai atsakinga masė ir pati žinomiausia fizikos lygtis.

Šie helio branduoliai, kuriuos ką tik sukūrėte, sveria mažiau

nei keturi tam panaudoti vandenilio atomai.

Kažkaip proceso metu dingo masė.

Kiekvienas, bent kiek prisimenantis fiziką, žino,

kad masė ir energija yra susietos garsiąja Einšteino lygtimi,

kurioje E lygu mc kvadratu.

Taigi, ta dingusi masė yra energija.

Bet kadangi c kvadratu yra toks didelis kiekis,

mažytis gabalėlis masės sukuria nepaprastą energijos mastą.

Saulei kasdien reikia tik be galo mažos dalelės

iš savo gigantiškos masės, kad pagamintų nesuskaičiuojamus energijos megavatus.

Termobranduolinė sintezė yra ne tik sukuriantis žvaigždę procesas,

tai taip išlaiko šviesulį gyvybingą.

Bet kai gimsta žvaigždė ir ima kurti savo gyvenimo istoriją,

mokslininkai pastebėjo, kad

prasideda ir dar kai kas labai svarbaus.

Pirmasis asmuo, kuriam kilo įtarimas egiztuojant

šią antrąją visatos istoriją, buvo Mikalojus Kopernikas,

šiuolaikinės astronomijos tėvas,

o drauge ir visuomenės revoliucionierius.

1543 m. jis išleido knygą, kuri apvertė

daugiau nei 1000 metų astronomijos supratimą.

Tas įsitikinimas, kad Saulė sukasi apie Žemę.

Štai kas išties atima žadą.

Tai yra viena iš svarbiausių knygų mokslo istorijoje.

Tituliniame puslapyje galite matyti, jog tai Koperniko

šešios knygos „Apie dangaus sferų sukimąsi“.

Šis leidinys ne tik sudrebino to meto astronomiją,