Jack the Giant Slayer

Fy-fai-fo-fum.

Neklausk, kada pasigirs griaustinis.

Neklausk, kur dingo avių kaimenė.

Ar kodėl nutilo paukščiai.

Grįždamas namo, neužtruk.

Nes Albione bastosi pabaisos.

Džekai, dar nemiegi?

Atleisk, tėve.

Mane pažadino milžinai.

- Tai tik griaustinis. - Motina sakydavo,

kad milžinai sukuria griaustinį.

Pažvelk.

Kur jį radai?

Tarp kitų jos daiktų.

Gal gali paskaityti likusią dalį?

Gerai.

Kur baigei?

Vienuoliai bandė surasti Dievą, todėl sukūrė magiškas...

Magiškas pupeles?

Pamenu.

Su tomis sėklomis,

vienuoliai sukūrė kelią pas Dievą.

Užlipę į viršų, manydami,

kad pateko prie rojaus vartų,

susidūrė su siaubingu likimu.

Tarp žemės ir dangaus

radosi pavojinga vieta.

Ganta - piktų milžinų pasaulis.

Gavęs tiltą į žmonių pasaulį,

išplito milžinų maras.

Grobdami iš turtingųjų,

jie įgavo skonį.

Skoningiems daiktams.

Tačiau vienintelis skonis, priversdavęs juos išeiti iš proto,

buvo žmogienos skonis.

Kraujas, kaulai ir visa kita.

Išties bjauru.

Per baisu, Izabele?

Milžinai nėra baisūs.

Netgi jų lyderis, milžinas

su dvejomis galvomis?

Skaityk toliau, mama. Tai tik pasakojimas.

Nejaugi?

Karalius Erikas

liepė vienuoliams viską sutvarkyti

ir rasti būdą,

kad galėtų valdyti milžinų širdis.

Todėl vieną širdį ištirpdė,

sumaišė su magija

ir sukūrė niekur nematytą karūną.

Karaliaus Eriko stebuklingoji karūna.

Čia mano mėgiamiausia dalis.

Kai tik karalius paėmė karūną į rankas,

milžinai tapo vergais,

klausantys kiekvieno jo įsakymo.

Karalius sugrąžino milžinus į jų žemę.

Jų namai tapo kalėjimu tarp žemės ir dangaus.

Erikas sunaikino kelią

tarp milžinų ir žmonių.

Taika grįžo į karalystę.

Mistinės relikvijos,

viskas, kas liko,

buvo saugios kartu su Eriku, jo valdymo metais.

Ir kai karaliui Erikui atėjo laikas miegoti,

jis kartu su savimi pasiėmė karūną ir sėklas,

visam laikui.

Ir lėtai trupant karaliaus kaulams,

tiesa virto legenda.

Arba taip tik sako žmonės.

Kas nutiks, kai milžinai sugrįš?

Jie negrįš, sūnau.

- O kas, jei grįš? - Džekai.

Tikriausiai karaliaus sargybiniai

vėl juos ištrems. - Noriu tapti sargybiniu.

Be jokios abejonės, esi tam pasiryžęs.

Kraliaus sargai privalo gimti kilmingoje šeimoje,

o mūsų kraujyje yra tik purvas ir dulkės.

Tai tik istorija, Džekai.

Milžinai neegzistuoja.

Tačiau karalius Erikas buvo tikras.

Buvo.

Ir vis dar yra.

- Turi jo kraujo. - Mačiau, kur jis palaidotas.

Karališkose katakombose? Regis, patyrei

mažytį nuotykį?

- Pakliuvau į bėdą? - Tikrai ne.

Noriu, kad patirtum nuotykių.

- Jie pavers tave geresne karaliene. - Kaip?

Nes pati pamatysi, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Ir kai tapsi karaliene, turėsi galią paversti pasaulį geresne vieta.

O dabar eik miegoti.

Saldžių sapnų,

Izabele.

Palik ją.

Gerai.

Miegok, sūnau.

Švintant turime būti laukuose.

Tėve.

Iš kur žinai, kad milžinų nėra?

Nežinau.

Pavydžios akys, žvelgiančios žemyn,

į ramias Albiono žemes.

Kada nors atsiras priešas,

tuomet milžinai sugrįš ir pasiliks.

Pasirengę karui,

tačiau šįkart,

jie pasiruošę suvalgyti visus

Eriko palikuonis.

Po dešimties metų.

Džekai.

Kai grįši pardavęs arklį,

nupjauk piktžoles.

Jos praris namą.

Nupjausiu jas, dėde.

- Džekai? - Taip, dėde?

Niekur nepaklysk.

Nežiūrk į mane tokiu žvilgsniu.

Neparduočiau tavęs, tačiau neturime kito pasirinkimo.

Parduodamas arklys su vežimu.

Nuliūsiu, matydamas jį išeinantį.

Arklys su vežimu?

O dabar viską apverskime.

Štai Erikas didysis,

su savo magiška karūna. - Sveiki, draugužiai.

Aš esu Erikas didysis.

- Labas, Erikai! - Ar norite išgirsti istoriją,

kaip aš nugalėjau milžinus?

Ką čia turime?

Labas, gražuole. Kuo tu vardu?

Ne tavo reikalas.

Daili apyrankė.

Iš kur ją gavai?

Iš mamos.

Prašau palikti mane ramybėje.

Pasekime ją.

Kur susiruošei?

- Kas yra, nepatinka spektaklis? - Patrauk rankas.

Taip negalima elgtis su...

Dama.

Maniau, jog esi per daug girtas, kad trenktum.

Siūlau leisti damai eiti namo.

Tuomet viską pamiršim.

Atsiprašau, pone. Nenorime nemalonumų.

Puiku. Nes tai ir būtumėte gavę, bėdą.

Visi trys.

Didelę...

...bėdą.

Kažkas stovi už manęs, taip?

Kuo tu vardu?

Džekas.

Kažkas yra tavo keliams, Džekai?

Tiesiai.

Kur vežimas?

Ar kas matė mano vežimą?

Rodrikai!

- Rodrikai. - Ką?

- Karalius nori tave matyti. - Kodėl?

Princesė vėl šlaistėsi.

Leisi jai taip elgtis, kai tapsite vyru ir žmona?

Kai susituoksime, leisiu jai šlaistytis nuo olos.

Turiu svarbesnių planų.

Rodrikai,

kaip manai, kodėl vienuoliai taip

nusiskuta plaukus?

Tam, kad Dievas matytų jų smegenis?

Štai, kodėl tu man patinki, Viki.

Pilnas smalsumo.

Kaip gaila.

Ačiū Dievui, ji vis dar čia.

Užverk miesto vartus.

Pasiimk vyrų

ir rask tą vienuolį.

Lordo Konsteblio vardu,

vartai bus užverti, kol rasiu tai, ko ieškau.

Ieškau vagies.

Jei nieko nepavogei, tau nėra ko jaudintis.

Tu, su plika galva.

Apsisuk, leisk į tave pažiūrėti.

Tu.

Ant kelių.

Parduodamas arklys. Paskutinė galimybė, už mažą kainą.

Puikus arklys tempti vežimams.

Duosiu 10 koperių.

10? Tikrai?

Vykdau svarbią misiją. Gyvybės ir mirties klausimas.

Sutinku.

Neturiu su savimi pinigų. Tačiau jų yra vienuolyne.

Esu įsitikinęs,

kad esi doras žmogus, tačiau geriau parduosiu žmogui iš vienuolyno,

nei kažkokiam mėsininkui.

- Tačiau negaliu grįžti namo tuščiomis rankomis. - Žinoma.

Noriu matyti jų plikas galvas.

Todėl pasiūlysiu kai ką kita.

Pupelės?

Ne tik pupelės.

Tai yra antikinės relikvijos,

iš labai senų laikų.

Man jos panašios į pupeles.

Kloisterio vienuoliams

jos yra neįkainojamos.