The Welcome Table

Noriu išvysti šį gražų miestą

Taip, noriu išvysti šį gražų miestą

Taip, aš

Noriu išvysti šį gražų miestą

Noriu išvysti šį gražų miestą Vieną gražią dieną

Vieną gražią dieną, ir aš

Noriu sėdėti prie svetingo stalo

Taip, aš noriu sėdėti Prie svetingo stalo

Na, aš noriu sėdėti Prie svetingo stalo

Noriu sėdėti prie svetingo stalo

Noriu išvysti šį gražų miestą

Vieną dieną

Ak, vieną dieną ir aš

Noriu dainuoti ir nepavargti

Taip, noriu dainuoti Ir niekada nepavargti

Noriu dainuoti ir nepavargti

Norėčiau dainuoti ir nepavargti

Sėdėti prie svetingo stalo

Noriu išvysti šį gražų miestą Vieną gražią dieną

Vieną gražią dieną

Žmonės visados migravo.

Ieškodami kažkur horizonte esančių savo namų.

Kaip žinoti, kad esame laukiami?

Kaip suprasti, kad čia jau namai?

Kur yra tie namai?

Namai nusako, kas esame.

Nusako, ką mėgstame.

Ką mylime.

Ką valgome.

Ką sakome.

Ir kokia kalba.

Namai, šildo odą kaip saulės spinduliai.

Namai nurodo, kaip mėnulis pasisuka danguje.

Kaip virš galvos išsidėsto žvaigždės

Niekas nenori palikti žemės, kurioje įleido šaknis.

Kvapų, garsų.

Šypsenų, pažįstamų dalykų.

Jaučiamo komforto.

Vietos, kurioje gimėme, ir kuri mus suformavo.

Bet kartais

neturime kito pasirinkimo.

Turime persikelti.

Štai sunkioji dalis.

Mes visi palikome namus.

Visi migravome to nežinodami.

Persikėlėme į kitą planetą.

Planetą su pasikeitusiu klimatu.

Planetą, kuri labai skiriasi nuo tos, kurioje anksčiau gyveno žmonės.

Ir mes visi dabar ten keliamės.

Patinka mums tai ar ne.

O tai reiškia, kad viskas pasikeis.

Ir mes galbūt niekada nebegrįšime namo.

Visi šio pasaulio stabilumo likučiai

jau greit išgaruos.

Klimatas keičiasi nekontroliuojamai.

Kas trečias šios planetos žmogus

praras namus dėl klimato kaitos.

Milijardai žmonių neteks namų.

Dalyvausime didžiausioje masinėje migracijoje žmonijos istorijoje.

Vyriausybės tai žino,

tačiau jos nestato pagalbos punktų ir imigracijos centrų.

Jos stato sienas ir sulaikymo centrus.

Padėčiai blogėjant ir žmonėms vis labiau norint keltis,

šauksmai statyti sieną tampa vis garsesni.

Dieve, laimink Ameriką.

Tikiuosi, jis pastatys sieną. Gaus pinigų.

Mums jos reikia.

Tai ne žaidimas. Tai Amerika.

Kai atžygiuos 15 000 žmonių,

kaip juos sustabdysime?

Niekaip. Tai neįmanoma...

Pasaulio vyriausybės investuoja į sienų apsaugą

ir įkalinimo įstaigas.

Sienos reiškia rasizmą.

Militarizaciją.

Nacionalizmą.

Fašizmą.

Ši pusė mūsų. Ta – jūsų.

ATSIIMKIME AMERIKĄ

Kai mums visiems teks keltis, kur keliausime?

Kaip ten viskas bus?

Ar būsime laukiami?

Ar priimsime tuos, kurie ateis prie mūsų durų?

Siena atspindi neapykantą.

O kas yra sienos priešingybė?

Kviečiame jus prie mūsų stalo ant pylimo.

Čia nėra staltiesės,

tačiau mūsų istorijų siūlai pamažu audžia gobeleną.

Žmonės prie šio stalo perplaukė daug upių, kad čia atvyktų.

Žmonės iš visų žemynų, persikėlę dėl klimato kaitos.

Jie pirmą kartą išvyks iš čia,

kad sužinotų,

kur dabar jų namai.

Pasėdėkite su mumis ir išgirskite mūsų istorijas.

Pradėsime nuo šeimos, kurios "rojus" sudegė priešais jų akis.

Sveiki, aš esu Ali.

Mano gyvenimas buvo gražus ir laimingas.

Mūsų namai buvo ypatinga vieta.

Per gaisrą, kai patekome į spūstį, likome ten įstrigę.

Ugniagesiai irgi įstrigo.

Ir skambėjo ši daina.

Rodos, "Bee Gees" daina per radiją.

Sproginėjo propano bakai.

O per radiją grojo: "Išgyventi, išgyventi."

Tada ugniagesiai mums liepė

palikti automobilius ir bėgti į stovėjimo aikštelę,

nes artinosi ugnis.

Išgyventi, išgyventi

PARADAISAS (LIET. ROJUS), KALIFORNIJA, 2018

Štai čia.

Tai buvo mano profesionali dviguba 15 colių kolonėlė JBL PRX.

Aš užsiimu garso inžinerija.

Didžėjavimu ir t.t.

Negavome jokio oficialaus įspėjimo.

- Nebuvo jokio įspėjimo?? - Ne.

Nebuvo jokio viešo įspėjimo.

Išgirdome sprogimus.

Pasikartojančius sprogimus.

Girdėjosi, kaip sproginėja propano bakai.

Tada supratau, kad gaisras yra mažiau nei už poros kilometrų.

Taip.

Paskambinsiu.

Štai ten buvo galima matyti ugnį.

Ji buvo oranžinė.

Ji buvo didumo sulig 800 futbolo aikščių?

Aštuoniasdešimt.

Didelė ir greit plintanti.

PARADAISAS, KALIFORNIJA

Čia buvo mūsų miegamasis.

Ji čia gimė.

Namai buvo pirmasis jos pažintas dalykas.

Aš apsidairiau aplink, nežinodama, ką griebti.

Aha.

Laikiau kūdikį,

kuris verkė, nes buvo alkanas.

Tuo pat metu bandžiau supakuoti daiktus.

Kelias, kuriame įstrigome, yra čia pat už medžių.

Išvažiavome ir akimirksniu patekome į spūstį.

Nuvažiavome ne daugiau trijų kilometrų.

Sėdėjau automobilyje.

Galvojau, kad negaliu taip mirti.

Tik ne šitaip.

Juk ką tik pagimdžiau kūdikį.

Negalime šitaip mirti. Su vaikais.

Mes negalime taip išeiti.

Ali, Džeisonui ir jų šeimoms pasisekė.

Mirė 85 žmonės.

O visas Paradaisas sudegė.

Mūsų pasikeitusio klimato planetoje, yra karščiau ir sausiau nei anksčiau.

Įprastas miško gaisras virsta klimato pragaru.

Apokalipsės žvilgsnis.

Sudegę, o vėliau išsilydę kūdikių buteliukai.

- Padangos. - Prietaisų skydeliai.

Stalviršiai, mikrobangų krosnelės.

Skystųjų kristalų televizoriai.

- Palydovinės antenos. - Sportbačiai.

Plastikiniai indai kūdikių maistui.

Kameros, drabužiai.

Nesudegė tik stovėjimo aikštelės.

Galima grąžinti vežimėlį į vietą,

bet prekybos centro jau nebėra.

Galiausiai policijos pareigūnas išlaipino visus iš automobilių

ir pasakė, kad dabar eisime pėsčiomis.

Taigi, visi kelyje esantys žmonės pasileido bėgti.

Mums liepė eiti į šią stovėjimo aikštelę.

Ji buvo pilna žmonių.

Iš pradžių buvo labai baisu.

Aplinkui siaučiant ugniai, nebuvo kur dėtis.

Tiesiog lijo žarijomis.

Vėliau mums pranešė, kad kelias jau laisvas.

Ir jei tebeturime mašiną, galime važiuoti.

"Nenukrypkite nuo kelio.

"Rizikuosite kitais. Važiuokite."

Ar įkvėpėte daug dūmų?

O taip. Jie neturėjo kaukių.

Mano berniukai turėjo audinio gabalėlį,

kurį naudojo kaip kaukę. Kai nešiau juos skalbti,

jie buvo tokie purvini.

Juodi.

Visur pilna namelių ant ratų.

Net žmonių kiemuose.

Jie buvo čia įsikūrę.

Girdėjau, kad persikėlė

maždaug 22 tūkstančių žmonių.

Tai šių dienų pabėgėliai.

Ekologiniai pabėgėliai

gyvena vos už 50 kilometrų Čiko mieste.

Ar tai ateitis?

Amerikietiška svajonė žlunga.

Nei Atlanto, nei Ramiajame vandenyne nebeliko saugios vietos.

Kur būsime saugūs?

Nėra geografinio atsakymo.

Nuo vieno kranto iki kito,

gaisrai, potvyniai, visų rūšių ekstremalios oro sąlygos.

Amerika darosi vis trapesnė,

jos siūlai pamažu yra.

JAV miestai griaunami greičiau, nei juos galima atstatyti.

Širdis

Pilna kaip sąvartynas

Darbas, kuris tave lėtai žudo