Beast

Ateikit.

Jie čia.

Einam.

Greičiau, judam!

Judinkitės.

Greičiau. Iš kairės.

Vienas iš išdidumo pabėgo.

Klausykit.

Jis vis dar čia.

Visas būrys, išskyrus vieną.

Sugrąžinkit jį.

Vėl paspęskit spąstus.

Judinkitės, greičiau.

Abduja! Abduja!

Tylėk.

Jis arti.

Didelis. Geriau sučiupkim.

Kitaip jis ateis pas mus.

Čipai.

Čipai.

Čipai.

Paslėpk kilpą.

Einam!

Užkalsim gražaus pinigo.

Palauk čia kitų.

Susitiksim mokykloj.

Būk atsargus.

Abduja?

Abduja?

Abduja.

Abduja.

Jis ateina!

Bėk!

ŽVĖRIS

Kur tu, mano meile?

Nerandu tavęs.

Man tavęs reikia.

...prašau leidimo nusileist.

Zulu-Siera-Papa-Maikas-Viktoras, galite leistis.

Kažką man sakei?

Pirmą kartą Pietų Afrikoj?

Ne. Buvau anam gyvenime.

Oho, kaip gražu.

Ei, Nora.

Mare.

Ei, pažiūrėkit pro langą.

-Mare. Mare. -Taip.

-Pažiūrėk. -Taip.

-Tenai. -Kaip karšta. Dieve, tėti.

-Labai ačiū. -Man prakaituoja akys.

Viskas prakaituoja. Net ir blužnis.

-Blužnis? -Prakaituoja blužnies prakaitas.

Dieve. Nepakeliamai karšta. Aš tirpstu, Mare. Oda turi kvėpuot.

Iš JFK į Londoną, iš Londono į Johanesburgą, tada į Polokvanę.

O Polokvanė - vidury niekur.

-Kur mes dabar? -Krūmynuose.

Ar čia nėra ventiliatorių, purškiančių vandenį?

-Labas, Tata. Ei, ei. -Labas.

Gerai, kad aš čia.

Nora, nori vandens? Pasiimk.

Tėti, tu tikras, kad jis atvažiuos?

Tikiuosi. Nes „Uberis“ čia važiuotų labai ilgai.

-Karšta. Man reikia vandens. -Kaip jums?

Nagi. Juk Afrika.

-Dieve, kaip karšta. -Mažute, kalbėk su manim.

Manau, čia jis. Taip, jis. Ei...

Oro kondicionierius.

Jis atvažiavo. Neturiu žodžių.

Oho. Tik pažiūrėk.

Nieko sau, bičiuli.

-Sveikas, brolau. -Sveikas.

O, brol.

-Kaip skrydis? -Gerai.

-Taip? -Tikrai. Prisimeni Norą?

-Dievuliau. -Martinai! Vaje!

Kai tave mačiau, buvai mažytis žmogeliukas.

-Gerai, gerai. -Kaip tu užaugai.

-Pasidarei aštrialiežuvė. -Suaugai.

Ir, Meredit. Kaip paauglės gyvenimas?

Tiesiog Marė.

-Marė. Gerai. -Imk, brolau.

Prašau. Oho. Gerai.

Taip. Leiskit jums padėt.

-Eime. -Gerai.

Sveiki atvykę į Mopanę.

Tu laukinių gyvūnų prižiūrėtojas?

Aš savotiškas rezervato teisėsaugininkas.

Teisėsaugininkas?

Taip. Safariai - didelis verslas. Didelis spaudimas iš visų pusių.

Vienaip ar kitaip, visi priklauso nuo gyvūnų.

Čia mamos kaimas.

Taip. Susipažinau su tavo mama, kai buvau vaikas.

Atvažiuodavom čia per šeimos šventes.

Su ja ir jos draugais. Jie man atskleidė šį kraštą.

Tiesą sakant, sudomino laukiniais gyvūnais.

O po universiteto supažindinau ją su jūsų tėčiu.

-Turiu daug atsiminimų. -Prašau.

Atrodo, viskas gerai.

Taip, taip.

Seniai taip gražiai atrodė. Žinojau, kad sulauksiu svečių.

-Taip. -Gerai.

Eime. Čionai.

Oho. Tikrai prižiūrėjai.

-Čia „Bantamas“? -Taip.

-Ne! -Taip.

Vis dar nesutaisei?

Ne. Laukiau, kada sugrįši. Gal tu jį prikelsi.

Aš? Kurgi ne.

-Eikit tiesiai. -Gerai.

Viduj sukit į kairę.

-Oho. -Taip.

Brolau, labai ačiū, kad mus priėmei.

-Nėra už ką. -Mums tikrai reikėjo.

-Šitos durys? -Visada, brol.

Tos durys, taip.

-Reikia pagalbos. -Spirk. Kartais užstringa.

-Nagi, sniego žmogaus. -Gerai.

Štai taip.

Įjunkim šviesą.

Bičiuliai. Tik prašau nesiaut.

Kai paliko pastaroji mergina, gyvenu kaip viengungis.

-Tikrai? -Taip. Baisi netvarka.

Turėsit man atleist.

-Dėde Martinai... -Taip?

Koks interneto slaptažodis? Kad galėčiau prisijungt.

A, taip. Atsiprašau.

Bevielio ar mobilaus ryšio čia nebus kitas dešimt dienų.

-Ne, ne. Taip nesąžininga. -Taip.

-Išgyvensi. -Ką?

Čia yra ką pažiūrėt. Nesijaudink. Nepasiilgsi telefono.

-Čia viskas taip senoviška. -Taip.

Damos, jums čionai.

Atsiprašau. Žinau, kad atrodo ne kažin kas,

bet lovos patogesnės nei atrodo.

-Mama fotografavo? -Oho. Vis dar turi?

-Žinoma, brolau. -Gerai.

Šitas išsikišimas. Žinai, kas čia?

Tu.

Nuotraukos nuostabios. Oho.

Mama tokia jauna ir graži.

Kur ji nufotografavo šitą?

Visai netoli nuo čia.

Nuostabus medis. Čia autoportretas?

Taip. Ji praleido ten daug laiko. Net vadinam Amahlės medžiu.

Jai patiko jį fotografuot.

-Atneši mums salotų? -Gerai.

Skaniai kvepia.

-Taip. Paruošta. -Gerai.

Gerai. Kur Marė?

-Ten. Išsikrauna daiktus. -Gerai.

-Labas, Mare. -Labas.

Vakarienė paruošta.

Ačiū.

Turi viską, ko reikia?

Tai aš sukroviau tavo lagaminą, tėti.

Taip, tu. Tu sukrovei.

Tai ar turiu viską, ko reikia?

Vakarienė paruošta.

-Ką tik sakei. -Žinau, kad sakiau. Tiesiog...

Visos taikant ilgą išlaikymą su senu mamos „Nikon“?

Reikia atsargų.

Kai kam tai senamadiška, bet man patinka juostelės.

-Juostelės - senamadiška, bet... -Man patinka.

-Taip. -Taip.

-Tikrai nuostabu. -Ačiū.

Neitai, matai? Pažiūrėk į šitą kūrinį.

O, taip. Šito nebuvau matęs.

Visai kaip tavo mamos darbai.

-Tokia pati siela. -Taip.

Tu tikrai talentinga.

Stojau į Tisch meno fakultetą Niujorko universitete.

Gerai. Ar ta meno mokykla didelė?..

-Rimtai? Pati geriausia. -Taip. Puiki.

-Įstosi. -Ačiū. Tikiuosi.

Ją priims. Įsidėmėk mano žodžius.

Nestojo į mediciną, kaip norėjo tėvelis.

Ne. Nereikėjo. Šeimoj užtenka vieno gydytojo.

Ką? Klausyk. Visąlaik sakau, kad man patinka jos darbai.

Ji turi tą...

Kokia nuotrauka ant šaldytuvo?

Su mėlyna mašina, o fone pastatas.

Tėti, mašina ne mėlyna, o raudona.

-Ne raudona. Mėlyna, ar ne? -Raudona.

Raudona mašina, tėti. Nuotraukai jau penkeri metai.

-Atsiprašau. Raudona. Bet... -Žinoma.

Gerai. O kas domina jus, jaunoji ledi?

Šią akimirką noriu stot į psichologiją. Gal šeimų terapiją.

Gal ir gera mintis.

-Mare, jei turi bėdų, tik pasakyk. -Liaukis, Neitai.

Mano bėda ta, kad per 10 minučių Martinas parodė daugiau dėmesio

mano fotografijoms, nei tu per pastaruosius metus.

-Ką? -Lygiai tiek pat laiko

skyrei mūsų mamai paskutiniais jos gyvenimo metais.

Mare.

Ji susirgo. Tu nepastebėjai.

-Nes jau buvai mus palikęs. -Ne.

-Buvo ne taip. Aš stengiausi. -Tėti.

Mudu su jūsų mama abu nusprendėm išsiskirt. Tada ji susirgo.

Nora. Ne, neišeik.

-Viskas gerai. Nueisiu pas ją. -Ką čia kalbi?